Bažnyčia esmines žmogaus patirtis nukėlė toli į ateitį (skaistyklą, teismą, rojų, pragarą)  taip paslėpdama nuo žmonių dangaus karalystę ir nusikratydama „nepakeliamos“ naštos aiškinti tai, kas neišaiškinama ir tikrosios savo misijos nuvesti ten, kur neveda jokie keliai. (Todėl marksistai ne per daug klydo sakydami, kad religija – opiumas liaudžiai.) Tikroji Bažnyčios misija tėra priminti Kristaus žodžius, kad „…prisiartino Dievo karalystė“. Suprask – dangaus karalystė esu aš, čia ir dabar.

Tol, kol mes gyvename „normalų“ žemišką gyvenimą, tol mūsų patirtis 100% – skaistyklos patirtis, nes turi visus skaistyklos atributus: troškimus, kančią ir viltį. Kas nors pasakys, kad yra ir laimingų žmonių. Bet šita žemiška laimė visada persmelkta baimės ją prarasti, o prarasta laimė ir yra nelaimė. Todėl žemiška laimė tolygi žemiškai nelaimei. Tiesa, dar mes žemėje turime fizinį kūną, galimybę aukotis ir tarnauti kitiems. (…) Bet šis išmatavimas nekeičia pačios skaistyklos būsenos – kentėti ir trokšti.

Rojus – tai gyvenimas žemėje toks, kokį jį patiria šventieji mistikai gyvendami šią akimirką/amžinybę, visiškai išsižadėję savo asmens. Kiekvieną akimirką jie gyvena iš amžinybės į dabar. Jiems nebėra ateities ir praeities, kūno ir erdvės, nors aplinkiniams atrodo kitaip. Jie neturi nei tikėjimo, nes tikėjimas nukreiptas į praeitį, nei vilties, nes ji nukreipta į ateitį. Čia žemėje jie yra gryna Dievo meilė ir be paliovos kartu su Dievu kuria ir naikina šį pasaulį gerdami arbatą, glostydami šunį arba nepajudindami nė piršto. Jie patys yra ir Dievas, ir Dangaus karalystė.

Pragaras – sunkiausiai nujaučiama patirtis. Tai turėtų būti laike įšalusi kančios ir nevilties akimirka, be jokios perspektyvos, kai net mirtis nešviečia kaip išsivadavimas. Pragaras, jeigu jis yra, taip pat čia, žemėje, kažkieno širdyje. O ne kažkur ir kažkada.